Rudens Raudose Girdþiu Tylø Mirties Balsà

Mënesio dalgiai skabà sietynus,
Rudens melodijos medžiuos nurimæ...
Lapø šnarëjimas á auštantá rytà
Pradžià padarë sauliø kelionei.

Rudenio sakmës ateinanèià mirtá
Garbina tarsi didžiausià vertybæ.
Verkiantys Karaliai grimzta á juodà
Nebûtá, kurioj ramumà randa.

Skaudžios, išbarstytos mintys apie gyvatos galà
Žeidžia kaip krsilas, papuolæs á tušèias akiduobes,
Kurios nešlama nukritæ lapai, pranešæ pabaigà...

Vienišos dienos, dažanèios sidabru
Gelsvus medžius, agonijoj stingusius.
Nusineša su savim ir bemirštania saule
Á sermëgà susuktà džiugesá.

Nuodingais syvais Užmarštis gràso
Sklinda pavëjui ežerø šnektos
Karkluosna linguoja laumiø pëdos
Išaušus diena naikina stebuklus.

Ir pasilieka tik apsamanojusios svajos,
Ežerø verksmas aušros raudony ir bekrentà lapai,
pranešantys apie verkiantá rudená