Ið Atminties

Atjodamas priešas žemæ girdë krauju,
Gegutëm pavirtusios saulës raudojo...
Paniekinæ tautos gyvus dievus,
Suniokojæ kraštà niekingai kvatojo!

Vëjas Šiaurys rudeniniais laukais lakstë,
Gaudë Perkûno ragas naktim,
Vëlnias këlë užsnûdusius toliuos,
Liûliavo didžiûnus raistai juodi...

Paimk ir kirski galveles,
Juodoj nakty vilku užkauki,
Ir dangø žemæ, ir marias,
Iš širdies sklindania giesme apgaubki!

Pajutæ pûstynæ žirgai piestu stojos,
Akim pablûdusiø lakstë šarvuoèiai,
Ne jiems šià žemæ laistyt krauju,
Ne dël jø sesutëm gegulëm raudoti...

Neliko nei ženklo ásibrovëlio baisiø pëdø,
Nesigirdi balsø iš anapilio toliø,
Nakty tik palikæs šiltà savo guolá,
Aš vis dar kaukiu vilku!!!